Tvarsčių kilmę galima atsekti senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje. Šios civilizacijos naudoja tvarsčius žaizdoms gydyti ir tvarstis, ir sutvarkyti lūžusias vietas. Trienos principas yra kontroliuoti kraujavimą, sutvarkyti žaizdą, kad būtų skatinamas gijimas, apsaugotų žaizdą, užkirstų kelią bakterijų invazijai, sumažina infekcijos riziką ir teikia palaikymą bei fiksavimą, darant slėgį.
Viduramžiais tvarsčiai buvo plačiai naudojami gydant karo sužalojimus ir kasdienę medicininę priežiūrą. XIX amžiaus pradžioje, plėtojant aseptinę technologiją, tvarsčių vaidmuo chirurginėse procedūrose tapo vis svarbesnis, o sterilizuoti marlės tvarsčiai buvo pradėti naudoti. Nuo XX amžiaus, nuolat tobulėjant technologijoms, tvarsčių medžiagose ir gamybos procesuose buvo padaryta didelė proveržis, todėl atsirado naujų medžiagų, tokių kaip polimerų medžiagos, medicininiai klijai ir elastiniai tvarsčiai, dėl kurių tvarsčiai buvo veiksmingesni fiksuojant, saugant, suspaudžiant ir sustojant.
„Hongguan“ tvarsčių tipai yra marlės tvarsčiai, elastiniai tvarsčiai, savarankiškų tvarsčių ir kt. Dėl šių naujų medžiagų taikymo tvarsčiai tampa lengvesni, patogesni ir turi geresnį fiksavimo ir apsaugos efektus. Be to, kai kurie tvarsčiai taip pat padengti antibakteriniais tepalais arba gydomaisiais stiprintuvais, kad pagreitintų žaizdų gijimą.
Pašto laikas: 2012 m. Vasario 25 d